Kaip atsirado ir išplito perdirbimo vaizduotėje metodas

Bandant suprasti, iš kur atsirado perdirbimo vaizduotėje metodas (imagery rescripting), verta prisiminti, kad ši technika nėra tokia jau nauja. Psichoterapijoje taip dažnai atsitinka, kad pati idėja randasi gerokai anksčiau nei jai sugalvojamas pavadinimas, teorija ir vieta terapijos pasaulyje.

Pradžia

Viena iš tokių pradžių buvo Pierre Janet. 1889 m. jis išleido knygą L’automatisme psychologique, kurioje aprašė pacientę Marie.

Ji kreipėsi dėl psichogeninio aklumo ir sutrikusių mėnesinių. Vėliau paaiškėjo, kad šie simptomai buvo susiję su dviem traumuojančiais vaikystės išgyvenimais. Būdama šešerių ji miegojo vienoje lovoje su mergaite, kurios veidas buvo stipriai pažeistas impetigo (bakterinė odos liga paliekanti šašus). Būdama trylikos, per pirmąsias mėnesines, ji patyrė labai stiprią gėdą ir bandė jas sustabdyti šalta vonia. Po to mėnesinės nutrūko penkeriems metams.

Svarbiausia čia ne tik pats atvejis, bet ir tai, kaip Janet į jį žiūrėjo. Jis simptomų nelaikė atsitiktiniais ar visiškai nesuprantamais. Jis ieškojo, su kokiais prisiminimais ir emociniais išgyvenimais jie yra susiję. Kitaip sakant, jis darė tai, ką šiandien atpažintume kaip bandymą per vaizdinius ir atmintį pasiekti emocinio skausmo šaknį. Hipnozės pagalba jis padėjo pacientei grįžti prie šių patirčių, jas susieti su dabartiniais simptomais ir po truputį keisti jų poveikį. Iš esmės tai buvo labai ankstyva forma to, ką šiandien vadiname darbu su trauminės patirties perrašymu.

Neprigijo

Janet idėja buvo labai stipri, bet didžiąją XX a. dalį ji liko beveik nepastebėta. Psichoanalizė tuo metu buvo per daug stipri, kad tokios idėjos lengvai patektų į pagrindinį terapijos srautą. Aišku, jos visiškai nedingo. Jas kažkiek išlaikė hipnoterapijos tradicija, vėliau panašių dalykų galima rasti ir Jungo aktyvios vaizduotės metode bei Leunerio vadovaujamoje afektinėje vaizduotėje. Tik ten dažniau buvo dirbama su simboliais, o ne su tiesioginiais autobiografiniais prisiminimais.

Geštaltas

Toliau kelias vedė per geštalto terapiją. Fritzas Perlsas daug dirbo su vaizdiniais, dialogais, emocijomis ir neišsakytais poreikiais. Jo terapijoje žmogus ne tik pasakoja, kas jam nutiko, bet ir tarsi iš naujo susitinka su vidiniais vaizdais, neišbaigtomis situacijomis ir svarbiais žmonėmis. Geštalto kalboje tai buvo nebaigti reikalai (unfinished business). Vėliau KET kalboje mes jau kalbėtume apie ankstyvąsias neadaptyvias schemas. Kita kalba, bet labai panaši esmė.

Kitos kryptys

Panaši mintis buvo ir kitose kryptyse. Transakcinė analizė kalbėjo apie scenarijinius įsitikinimus (script beliefs), kurie atsiranda tada, kai vaikystėje lieka nepatenkinti svarbūs poreikiai. Vėliau atsirado ir script cure idėja, kai žmogus vaizduotėje grįžta į svarbius ankstyvus momentus ir juos perrašo jau turėdamas daugiau brandos ir daugiau resursų. Hipnoterapijoje tuo metu vystėsi ego būsenų terapija, kurioje taip pat atsirado dialogai tarp skirtingų savasties dalių (schemų terapijoje vadinamų režimais – modes). Kitaip tariant, skirtingi žmonės skirtingose vietose po truputį artėjo prie tos pačios minties, kad vien kalbėti apie problemą neužtenka. Kartais reikia ją pamatyti, pajusti ir kažkaip naujai joje sudalyvauti.

Proveržis KET

Į kognityvinę terapiją visa tai rimčiau atėjo 9-ajame dešimtmetyje. Labai svarbi vieta čia buvo Becko Kognityvinės terapijos centras Pensilvanijos universitete. Ten susitiko žmonės, kurie pradėjo suprasti, kad emocinis skausmas gyvena ne tik mintyse žodžių pavidalu. Jis gyvena ir vaizduose, kūno pojūčiuose, emocinėje atmintyje. Beckas jau buvo pastebėjęs, kad distresą gali palaikyti ne tik verbalinės mintys, bet ir vaizdiniai. Vėliau Greenbergas, Safranas ir Teasdale’as prisidėjo prie aiškesnės teorijos sukūrimo.

Jų žodžiais, vaizdiniai suteikia tiesesnį kelią į emocinę reikšmę nei vien žodžiai.

Tuo metu Jeffrey Youngas pradėjo integruoti geštalto vaizdinių technikas į savo besiformuojančią schemų terapiją. Jis pats vėliau rašė, kad tai buvo pirmas kartas, kai aiškiai pamatė, jog schemas galima pasiekti ne vien per klasikinį kognityvinį darbą. Panašiu metu Davidas Edwardsas, dirbdamas Pietų Afrikoje, irgi savarankiškai jungė geštalto bei transakcinės analizės metodus su kognityvine terapija. Tai buvo svarbus momentas, nes pradėjo rastis kalba, kaip tokį darbą daryti KET rėmuose, o ne kažkur šalia jų.

Kaip aiškiai įvardintas ir aprašytas metodas perdirbimas vaizduotėje (imagery rescripting) iš esmės gimė 1995 m. Tada Mervin Smucker su kolegomis paskelbė pirmą straipsnį, kuriame šis terminas buvo pavartotas tiesiogiai. Jie dirbo su žmonėmis, patyrusiais vaikystės seksualinę prievartą ir turinčiais PTSS. Pats metodas buvo gana aiškus. Pirmiausia žmogus vaizduotėje priartėja prie trauminio prisiminimo. Po to prasideda perrašymas, kai į sceną tarsi ateina stipresnė suaugusioji dalis, apsaugo vaiką, sustabdo tai, kas vyko ir duoda tai, ko tada nebuvo. Saugumą, pagalbą, ribas, apsaugą, supratimą.

Arnoud Arntz indėlis

Vėliau labai svarbiu vardu tapo Arnoud Arntz. Kartu su Anke Weertman jis 1999 m. padėjo suformuluoti aiškų trijų etapų modelį, ypač dirbant su asmenybės sutrikimais schemų terapijoje (schemų terapija yra viena iš psichoterapijos šakų, kurios turi įrankių darbui su asmenybės sutrikimais). Nuo tada metodas pradėjo sparčiai plėstis. Jis atėjo į socialinio nerimo gydymą, į depresijos gydymą, į darbą su košmarais ir PTSS. Kitaip sakant, iš gana nišinės technikos jis po truputį tapo viena iš svarbių šiuolaikinės KET intervencijų ir net gi atskirų terapijos šakų, turinčių savo konferencijas ir tūkstančius spsecialistų visame pasaulyje.

Pabaigai

Man atrodo, Marie atvejis čia labai gerai parodo visą esmę. Simptomas nėra tik simptomas. Kartais jis yra sustingęs prisiminimas, neapdorota emocija ar patirtis, kuri taip ir nebuvo iki galo integruota. O terapijoje kartais neužtenka vien suprasti tai protu. Kartais reikia ten sugrįžti kitaip. Su daugiau saugumo, daugiau resursų ir kitokia pabaiga.

Jei perskaitėte iki čia, tai pasidalinsiu dar keliais tyrimais.

  • Viena iš daugiausiai cituojamų mata-analizių apie perdirbimą vaizduotėje yra 2017m. atlikta studija (Nexhmedin Morina , Jaap Lancee , Arnoud Arntz) su 19 tyrimų ir dideliu efektu PTSS, socialinio nerimo sutrikimui, kūno dismorfiniam sutrikimui, depresijai, bulimijai ir OKS.
  • 2023 m. dar viena meta-analizė su 19 studijų, tik patvirtina perdirbimo vaizduotėje efektą ir prilygina jos veiksmingumą prolonguotai ekspozicijai, kognityviniam perdirbimui ir EMDR.
  • Na ir dar paskutinė meta-analizė 2025 m. Pelzer su kolegomis patvirtino, kad perdirbimas vaizduotėje veikia ir su emocijomis, kurios nėra apie grėsmę – gėda, kaltė, pyktis, pasišlykštėjimas.

Dviejose studijose dalyvavo (nors šiaip yra fiksuojama daugiau nei 500 jo publikacijų) ir prof. Arnoud Arntz, kuris balandžio 10d. atvyksta į Lietuvą ir ves dienos seminarą apie perdirbimą vaizduotėje. Tad jei mano visas šitas tekstas nesugundė Jūsų, tai nežinau kaip dar Jus pakviesti kartu pasimokyti iš schemų terapijos ir perdirbimo vaizduotėje pradininko.

O jei susidomėjote, tai daugiau informacijos ir bilietus rasite štai čia (bus vertimas į lietuvių kalbą, galima dalyvauti nuotoliu, bet geriausia patirtis – gyvai): https://parduotuve.zmogausinstitutas.lt/products/3368685

Dainius Jakučionis