Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centre
Taikomi metodai
Your Journey to a Fulfilling Life
Susipažinkite su metodikų, taikomų atsižvelgiant į sprendžiamos problemos pobūdį, įvairove.
Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centre
Taikomi metodai
Taikomi metodai
Susipažinkite su metodikų, taikomų atsižvelgiant į sprendžiamos problemos pobūdį, įvairove.
Kognityvinė ir elgesio terapija
Kognityvinė ir elgesio terapija (KET) yra psichoterapijos rūšis, kuri yra labai efektyviai taikoma dirbant su mintimis, įsitikinimais ir elgesio keitimo technikomis.
KET gali efektyviai gydyti depresiją, nerimo spektro sutrikimus (specifines fobijas, generalizuoto nerimo sutrikimą, panikos sutrikimą), obsesinį kompulsinį sutrikimą, valgymo sutrikimus ir daugelį kitų būklių.
Kognityvinis (pažintinis) darbas prasideda ieškant ir išsiaiškinant pagrindines automatines mintis, vaizdinius, tarpinius įsitikinimus (taisykles, nuostatas ir prielaidas), kertinius įsitikinimus, mąstymo klaidas, įvairioms mintims suteikiamą reikšmę.
Dažnai disfunkcinės kognicijos būna pagrindinis kentėjimo šaltinis. Jas galima įvertinti, nustatyti jų teikiamą naudą arba žalą, jeigu reikia – modifikuoti taip, kad jos labiau atitiktų realybę ir nekeltų tokio didelio distreso.
Svarbu suprasti, jog mintys, emocijos, kūno pojūčiai ir elgesys yra labai susiję. Pakeitus vieną – keičiasi kiti. Modifikavus disfunkcinę automatinę mintį, žmogaus nuotaika gali stipriai pasikeisti, o tai gali pakeisti ir elgesį. Dėl to, net maži mąstymo pokyčiai gali turėti gana reikšmingų teigiamų pokyčių tiek emocinėje būklėje, tiek elgesyje, kurie dar labiau skatina ir prisideda prie norimo pokyčio.
Šalia kognityvinio darbo galima dirbti tiesiogiai su elgesiu. Įvairūs elgesio eksperimentai ir laipsniška ekspozicija gali padėti spręsti vengimo problemą, pavyzdžiui, stoti į akistatą su perdėta baime ar nerimu. Šie elgesio pokyčiai sėkmingai toliau keičia mąstymą ir emocinę būklę, užtikrinant efektyvią pagalbą kenčiančiam žmogui.
KET gali efektyviai gydyti depresiją, nerimo spektro sutrikimus (specifines fobijas, generalizuoto nerimo sutrikimą, panikos sutrikimą), obsesinį kompulsinį sutrikimą, valgymo sutrikimus ir daugelį kitų būklių.
Schemų terapija
Schemų terapija yra klasifikuojama kaip trečiosios KET bangos psichoterapijos rūšis.
Ši terapija nagrinėja, kokios schemos yra susiformavusios žmoguje, kada jos aktyvuojasi, kaip į jas reaguojama, kokią įtaką jos daro gyvenimui ir tolimesniam emocinių poreikių tenkinimui.
Schemos yra prisiminimai, emocijos, kūno pojūčiai, mintys, įsitikinimai apie save, pasaulį, kitus žmones ir santykius su jais.
Šiuo metu yra išskirta 18 skirtingų schemų, bet ateityje jų gali būti atrasta ir daugiau.
Schemos susiformuoja (ankstyvoje) vaikystėje, kai vaikas gyvena psichologiškai nepalankioje aplinkoje ir tam tikrą laiką baziniai emociniai poreikiai nebūna patenkinami. Tuo metu schemos tarsi apsaugo vaiką nuo tolimesnio pažeidimo ar emocinių poreikių patenkinimo stokos.
Deja, užaugus tos schemos išlieka ir kiekvieną kartą, kai žmogus patenka į situacijas, kurios labai primena tas, kuriose augo vaikystėje, jis vėl išgyvena ir patiria tokius pačius jausmus, kūno pojūčius bei mintis lyg būtų tas pats mažas ir pažeidžiamas vaikas vaikystėje.
Užaugus tos schemos ne tik verčia jaustis lyg būtume staigiai nusikėlę į vaikystę, bet jos toliau trukdo megzti sveikus santykius ir patenkinti savo bazinius emocinius poreikius.
Darbas schemų terapijoje vyksta ieškant svarbiausių schemų, jas atpažįstant, suvokiant, kada ir kodėl jos atsirado. Taip pat dirbama su įvairiais režimais (pažeidžiamo vaiko, pikto vaiko, atsitraukusio gynėjo ir kt.), į kuriuos žmogus patenka, kai aktyvuojasi jo schemos. Mokomasi atpažinti, kada aktyvuojasi įvairios schemos ir režimai, kokie emociniai poreikiai šiuo metu nėra patenkinti. Taikomos prisiminimų perrašymo intervencijos, kuriose žmogus konfrontuoja prisiminimuose jo emociniais poreikiais nepasirūpinusius artimuosius bei mokosi dabar pasirūpinti savo vidiniu vaiku. Taip pat stiprinamas sveiko suaugusiojo režimas.
Schemų terapija labai tinka asmenybių sutrikimams, santykių problemoms bei daugeliui kitų sutrikimų.
Įsisąmoninimu grįsta KET arba Mindfulness
Dėmesingu įsisąmoninimu grįsta kognityvinė terapija (mindfulness based cognitive therapy (MBCT)) yra kognityvinės elgesio terapijos (KET) ir dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) kombinacija, sujungiant efektyviausias technikas ir principus iš abiejų sričių.
Dėmesingas įsisąmoninimas (mindfulness) yra technika, skirta gyventi ir patirti dabartį. Dėmesingo įsisąmoninimo metu mokomasi nevertinančiai ir smalsiai stebėti kylančias mintis, emocijas, kūno pojūčius, impulsus veikti, elgesius, supančius vaizdus, garsus. Atsiranda supratimas, jog tarp impulso veikti ir elgesio yra (išminties) pauzė, kurioje mes galime pasirinkti, kaip reaguosime. Pamatome, jog viskas nuolat kinta: mintys, emocijos ateina ir praeina (net ir pačios nemaloniausios) be jokių valios pastangų. Mokomasi gyventi ne praeityje, kurios jau nėra, ne ateityje, kurios dar nėra, o sąmoningai dabartyje ne autopiloto režimu.
Dėmesingu įsisąmoninimu grįsta kognityvinė terapija irgi skiria dėmesį įvairioms kognicijoms (mintims, įsitikinimams, mąstymo klaidoms), nagrinėja jų įtaką emocinei būklei, elgesiui, gyvenimo kokybei kaip ir klasikinis KET. Taip pat dirba su emocijomis, kūno pojūčiais, impulsais veikti, (automatizuotu) elgesiu irgi panašiai kaip klasikinis KET. Skirtumas toks, jog dėmesingu įsisąmoninimu grįsta kognityvinė terapija labiau skatina pastebėti mintis bei emocijas, priimti, nesipriešinti, išbūti su jomis ir galiausiai paleisti jas, grįžtant prie dabartinio momento (pvz.: kvėpavimo). Klasikinis KET labiau stengiasi perdirbti, modifikuoti, sustabdyti automatines mintis.
Įsivaizduokime, kad klientas sako: „aš niekam tikęs“. Klasikinio KET atveju dažniausiai Sokrato klausimais klaustume: kiek procentų tikite šia mintimi? Kokie įrodymai patvirtina ar paneigia šią mintį? Ar naudinga galvoti apie šią mintį? Kokios kitos alternatyvos?
Dėmesingu įsisąmoninimu grįsta kognityvinė terapija šiuo atveju labiau fokusuotųsi į faktą, jog tai tiesiog mintis, kuri atsirado mūsų prote. Nieko dėl jos nereikia daryti, galima ją pastebėti, priimti, pajausti, kokius kūno pojūčius, emocijas ji sukelia, toliau nenagrinėti jos reikšmės ar teisingumo, o tiesiog paleisti ją, grįžtant prie dabartinio momento.
Nei vienas variantas nėra kažkuo geresnis ar prastesnis už kitą, tai tik skirtingi būdai, kaip galima dirbti su ta pačia problema, prisitaikant prie klientui labiausiai priimtino būdo.
Ši terapija labai tinka recidyvuojančioms lėtinėms depresijoms, nerimo sutrikimams bei įvairiausioms problemoms ir būklėms spręsti.
Dėmesingu įsisąmoninimu grįstas streso mažinimas (mindfulness based stress reduction (MBSR)) yra standartizuota 8 savaičių programa su susitikimais kiekvieną savaitę po 2,5 valandos, kurioje mokomasi dėmesingo įsisąmoninimo meditacijos bei kūno skenavimo technikų, jogos. Viena diena programoje yra skiriama atsitraukimui su kelių valandų meditacija. Ši programa leidžia išvystyti ilgalaikius dėmesingo gyvenimo įgūdžius, leidžiančius smalsiai ir nevertinančiai patirti dabarties momentą, atsitapatinant nuo minčių, emocijų, impulsų, tampant jų stebėtoju. Tai suteikia ramybės, pilnatvės, stabilumo, kompetencijos, išminties ir kontrolės (paradoksiškai nieko nekontroliuojant) jausmus. Neišvengiamai sumažėja stresas, didėja psichologinis atsparumas, mažėja psichikos sutrikimų sukelta kančia.
Dėmesingu įsisąmoninimu grįstas streso mažinimas tinka visiems, kurie nori išmokti labiau būti dabartyje, geriau toleruoti distresą, didinti psichologinį atsparumą, efektyviai mažinti stresą bei keisti santykį su juo, tampant ne streso dalyviu, o stebėtoju.
Atjautos terapija
Atjautos terapija yra psichoterapijos rūšis, paremta žmonių smegenų (neuromokslų) ir evoliucijos tyrinėjimais. Bendrai tariant, ši terapija skatina įsisąmoninti įvairius gyvenimo sunkumus ir nepalankias situacijas, nustoti save kaltinti ar bausti dėl jų, o šiltai taikyti supratingumą bei atjautą sau ir kitiems.
Teigiama, jog egzistuoja trys emocijų sistemos: grėsmės (threat), pasiekimų (drive) ir raminančioji (soothing).
Kiekviena iš jų yra lokalizuota skirtingose smegenų dalyse ir veikia skirtingų neuromediatorių pagalba. Pavyzdžiui, grėsmės sistemoje dominuoja kortizolis ir adrenalinas, pasiekimų sistemoje – dopaminas, o raminančioje sistemoje – oksitocinas.
Kiekvienos sistemos funkcija irgi yra skirtinga. Grėsmės sistema stengiasi užtikrinti saugumą, apsiginti arba pabėgti nuo pavojų. Tokiu atveju žmogus jaučia baimę, nerimą.
Pasiekimų sistema motyvuoja kažką pasiekti, nugalėti, laimėti, gauti. Žmogus jaučiasi susijaudinęs, užsidegęs, motyvuotas, aistringas.
Raminančioji sistema užtikrina nusiraminimą, atsipalaidavimą, pasirūpinimą savimi, artumą su kitais. Žmogus jaučiasi saugus, ramus, patenkintas. Ši sistema yra svarbiausia, norint praktikuoti atjautą sau ir kitiems.
Dažnai būna taip, kad šios sistemos būna nelygiai išsivysčiusios dėl aplinkos ir ankstyvųjų patirčių poveikio. Gali dominuoti grėsmės sistema, tada žmogus dažnai jaučia nerimą. Jeigu dominuoja pasiekimų sistema, žmogus vaikosi pasiekimų, naujų patirčių, stimulų, gali persidirbti ar kitaip siekti dopamino apdovanojimo. Atjautos terapija siekia lavinti, stiprinti ir dažniau aktyvuoti raminančiąją sistemą.
Įvairių pratimų (pvz.: atjaučiančio laiško sau rašymo) pagalba tiesiogiai yra lavinama atjauta tiek sau, tiek kitiems. Mokomasi pastebėti kylančias antrines emocijas, kančią dėl tam tikros būklės ar sunkumų. Atsiranda kompetencijos toleruoti distresą, nesipriešinti, nesitapatinti su kentėjimu, bet priimti, išbūti ir tokiu būdu sumažinti jį, paliekant tik pirminę problemą, neužsikraunat papildomai kančios dėl kančios.
Galiausiai atjautą galime įsivaizduoti kaip į visas puses sklindantį gerumą, meilę, supratingumą, o ne savęs kritikavimą, baudimą, kančią, bejėgiškumą ar beprasmybę.
Atjautos terapija yra transdiagnostinė psichoterapija, tinkanti žmonėms su įvairiausiomis problemomis ir būklėmis.
Priėmimo ir įsipareigojimo terapija
Priėmimo ir įsipareigojimo terapija (ACT) yra klasifikuojama kaip trečiosios KET bangos psichoterapijos rūšis. Tai yra transdiagnostinė terapija, tinkanti įvairiems psichikos sutrikimams ir būklėms.
Priėmimo ir įsipareigojimo terapijoje yra akcentuojama ir skatinama gyventi tokį gyvenimą, kurio klientas nori, remiantis jo vertybėmis ir nepaisant visų sunkumų, kurie iškyla ir tam trukdo. Lavinamas psichologinis lankstumas.
Raginama priimti gyvenimą ir realybę tokią, kokia ji yra ir stengtis išbūti dabartyje (čia ir dabar). Tam labai padeda dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) praktikos.
Mokomasi nesusilieti ir atsiriboti nuo įvairių minčių, kurios pastoviai kyla. Metaforų pagalba atsiranda supratimas, jog žmonės nėra jų mintys, o tiesiog terpė mintims atsirasti. Atsiranda įgūdžiai stebėti ir atsitapatinti nuo kylančių minčių, vietoje aklo jų klausymo ir tikėjimo jomis.
Labai svarbu išsiaiškinti ir atrasti tikrąsias žmogaus vertybes. Verta pasiklausti savęs, ar tos vertybės iš tiesų nėra tėvų, draugų, mokytojų, visuomenės, o ne pačio žmogaus?
Išsigryninus vertybes, galima jomis naudotis kaip gyvenimo kompasu ir kryptingai rinktis elgesį, kuris kurs norimą gyvenimą, nepaisant iškylančių trukdžių ar sunkumų.
Priėmimo ir įsipareigojimo terapija
Dialektinė elgesio terapija (DET) yra klasifikuojama kaip trečiosios KET bangos psichoterapijos rūšis. Šiame kontekste pats žodis dialektinė reiškia dviejų priešingų dalykų egzistavimą: gyvenimo realybės priėmimą tokį, koks jis yra, tačiau taip pat įsipareigojant ir darant pokyčius, kurie leistų gyventi visavertiškesnį gyvenimą.
DET esmė yra išmokti atpažinti ir reguliuoti savo emocijas bei kryptingai planuoti savo elgesį, kuris nuves prie norimų pasekmių.
Terapijos metu yra lavinami kertiniai įgūdžiai, kurie yra labai naudingi gyvenime. Vienas iš jų yra dėmesingas įsisąmoninimas (mindfulness). Mokomasi sustoti ir įsisąmoninti, kas vyksta čia ir dabar. Kokios kyla mintys, emocijos, kūno pojūčiai, impulsai veikti? Smalsiai pastebėti juos nevertinant. Šis įgūdis labai praverčia pastebėti impulsus veikti, kurie atsiranda prieš elgesį. Tokiu būdu galima padaryti (išminties) pauzę ir suvokti, jog tarp impulso veikti ir elgesio yra laiko tarpas, turime galimybę sustoti ir neišpildyti impulso veikti, o pasirinkti tinkamesnį elgesį, atsižvelgiant į pageidaujamas pasekmes.
Kitas labai svarbus įgūdis yra distreso toleravimas. Mokomasi atpažinti, išbūti ir save nuraminti įvairiose nepalankiose gyvenimo situacijose, didinant psichologinį atsparumą.
Labai daug dėmesio yra skiriama emocijų reguliavimui, kad jos aklai neužvaldytų mūsų elgesio ir gyvenimo sprendimų, kurie galiausiai nenuves prie trokštamo gyvenimo.
Taip pat daug dirbama su santykių įgūdžiais: gebėjimu užmegzti, išlaikyti, komunikuoti, rūpintis savo ir partnerio poreikiais.
Labai naudingas įgūdis, kurį galima taikyti kiekvieną dieną yra grandininė elgesio analizė. Labai detaliai nagrinėjama, kas privedė ar paskatino atlikti konkretų elgesį: kokios buvo aplinkybės, mintys, emocijos. Kas vyko prieš joms atsirandant? Kas jas išprovokavo? Kas priverčia tai kartotis? Tokia detali analizė parodo visą priežasčių ir pasekmių grandinę. Tada galima rinktis, ką norime pakeisti, kad nenorimas elgesys ir pasekmės nepasikartotų.
DET labai tinka žmonėms su ribinės asmenybės sutrikimu, polinkiu į savižudybę, priklausomybėms, emocijų reguliavimo įgūdžių trūkumu ir prie daugelio kitų būklių.
Motyvacinis interviu
Motyvacinis interviu (pokalbis) yra labai efektyvi technika, skirta sužadinti ir aktyvuoti kliento vidinę motyvaciją, kad jis galėtų siekti sau svarbių elgesio ir gyvenimo tikslų.
Psichoterapeutas nebūna direktyvus: nesako kodėl, kaip, kada reikia keistis, (neprašomas) neduoda patarimų, nebando įtikinti įvairiais argumentais. Šiuo atveju direktyvumas gali sukelti priešingą efektą, nes klientas gali tapti gynybiškas, priešintis pokyčiams, jaustis verčiamas keistis, o tai nebus naudinga. Atvirkščiai klientas (padedamas psichoterapeuto) pats ieško atsakymų, argumentų, noro ir galimybių keistis, naudojant savo stiprybes ir vertybes. Tokiu atveju motyvacija tampa vidinė, o ne išorinė (primesta tėvų, partnerių, aplinkinių, psichoterapeuto), o tai yra labai svarbu, nes klientas dažnai būna ambivalencijoje (neapsisprendžia, ar verta keistis, ar ne).
Visas interviu yra persmelktas motyvacinio pokalbio dvasia, kuri susideda iš nuoširdaus bendradarbiavimo, atjautos, priėmimo, rodant empatiją ir sužadinimo, atskleidžiant vidinius keitimosi resursus.
Psichoterapeutas užduoda atvirus klausimus, palaiko, padrąsina klientą, atspindi jo išsakytas mintis ir apibendrina esmines pokalbio detales. Tokiu būdu yra ieškoma kliento stiprybių, vertybių, vidinės motyvacijos ir galiausiai įsipareigojimo pokyčiams.
Motyvacinis interviu labai tinka žmonėms su priklausomybėmis, lėtinių ligų gydymo laikymuisi, padeda skatinant fizinį aktyvumą, sveiką gyvenseną ir mitybą, gydant įvairius psichikos sutrikimus.
Į sprendimus orientuota terapija
Į sprendimus orientuota terapija (ĮSOT) standartiškai yra pakankamai trumpa, gali trukti apie 5 sesijas. Ją galima priskirti pozityviosios psichoterapijos rūšiai, nes, lyginant su dauguma kitų terapijų, ĮSOT gilinasi ne tiek į problemas, bet į teigiamus aspektus: galimybes, sprendimus, stiprybes, turimus resursus, norimą ateitį. Šiuo atveju problemos ir jų priežastys nėra tiek svarbios, kiek būdai ir strategijos pasiekti norimų rezultatų.
Vienas iš reikalavimų šiai terapijai yra gebėjimas veikti sveiko suaugusiojo režime (kalbant schemų terapijos terminais). Tai reiškia, kad klientas turi norėti ir mokėti mobilizuoti savo stiprybes, turimus dabartinius resursus, planuoti savo ateitį ir siekti norimų tikslų, per dažnai nenusikeliant į vaikiškus režimus, nesidairant į problemas, sunkumus ir silpnybes.
Kartu ieškoma, kas klientui sekasi, ką jis sugeba, kas jam praeityje padėjo. Analizuojamos sėkmingos patirtys, žiūrima, kokios strategijos, savybės, elgesys, mąstymas lėmė tą sėkmę. Stengiamasi tą vėl panaudoti dabartyje.
Atsižvelgiant į stiprybes, patirtį, sėkmingus potyrius ir pasiekiamus pokyčius, įgaunamas kompetencijos jausmas, ugdomas kūrybingumas. Visa tai dar labiau motyvuoja ir įgalina kurti norimą ateitį.
Mokomasi gyventi už problemų rato, fokusuojantis į teigiamus gyvenimo aspektus, o ne neigiamus. Toks požiūris nuolat skatina kurti geresnį, pozityvesnį gyvenimą, orientuotis į galimybes, saviveiksmingumą, o ne į negandas, beviltiškumą, sunkumus ir silpnybes.
Įvairių klausimų pagalba ĮSOT galima taikyti kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, galime užduoti sau tokius klausimus: kaip pasikeistų mano gyvenimas, ką aš daryčiau, kaip galvočiau, ką jausčiau, kaip atrodyčiau, jeigu mano problema stebuklingai išsispręstų? Kaip aš sau šiandien galiu padėti, kad priartėčiau bent truputį prie savo tikslo?
Mažais žingsneliais galime judėti prie didelių tikslų.
Į sprendimus orientuota terapija
Pagalba priklausomų asmenų artimiesiems
Kūno ir judesio terapija
Virtualios realybės terapija
Dailės terapija